Prisikėlimas ir gyvenimas

6 – 2013 m. rugpjūčio 11 d. meditacija

« Jėzus jai tarė: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“. »

Toks turi būti tikėjimas mirties akivaizdoje.  Mirtis – tik akimirka, mirtis – išbandymas. Tikinčiajam mirtis yra ne pabaiga, o perėjimas; sunkus perėjimas mūsų jausmams, ribojamiems laiko. Mirtis yra didelis ir sunkus išbandymas, ir krikščionis žino, kad ji yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Kristus šią gimtosios nuodėmės pasekmę nešė Kryžiaus ir Prisikėlimo slėpiniuose.  Kaip Jėzus prisikelia dėl Lozoriaus, taip jis prisikelia dėl mūsų, dėl kiekvieno iš mūsų. Krikščionis, žiūrėdamas į mirštantį ar mirusį mylimą žmogų, turi matyti Kristaus Prisikėlimo šviesą. Tuomet jis nesakys kaip Morta: « Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną ». Ne. Tikinčiajam Kristus prisikelia dabar (ir tai nuostabu), nes mūsų tikėjimas yra tikėjimas Kristaus Prisikėlimu[1]. Kristaus Prisikėlimas visada aktualus tikinčiajam, o mirtis tampa reliatyvi. Jėzus į mirtį žvelgia ne kaip medikas ar biologas. Jis mato, kad mirtis yra reliatyvi Prisikėlimui. Tam, kad Prisikėlimas būtų matomas, reikia šio sunkaus ir skausmingo perėjimo į mirtį. Bet būtent taip Dievo visagalybė ir gailestingumas gali būti apreikšti. Mirties dėka Dievo visagalybė apsireiškia Prisikėlime ir leidžia mums suprasti, kad Prisikėlimas pranoksta mirtį, kad mirtį išgyvename tam, kad prisikeltumėme, ir kad prisikėlimas yra Kristaus pergalė prieš mirtį.  Prisikeldamas Jėzus negalėjo mirtį, ir ši pergalė užbaigiama mumyse. Per jį ir su juo visi krikščionys yra mirties nugalėtojai. Kol tikėjime nesuprasime, kad Kristaus Prisikėlimas yra mums, tol mirtis mums bus absoliutus dalykas: po mirties nelieka nieko. Bet jei mūsų tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra tikras, šis tikėjimas perkeičia mirtį, leidžia į ją žvelgti kaip į galimybę Tėvo visagalybei ir meilei pilnai apsireikšti.

 

Tėvas Marie-Dominique Philippe, o.p.


[1] Plg. 1 Kor 15, 2 et 17.

Publicités