Tėvo Marie-Dominique Philippe meditacijos tikėjimo tema

Tėvo Marie-Dominique Philippe konferencijos, skaitytos 1996-1997 m.

« Jėzus Kristus, tikėjimo mokytojas per ženklus »

1- 2013 m. liepos 7 d. meditacija

Ar šiandien viltis nėra reikalingesnė nei bet kada anksčiau ? Jei krikščionis nėra pakankamai akylas, jis dažnai įpuls į neviltį. Kodėl? Nes daugybė horizontų dabar yra tarsi aptemę. Nebematome, ką gali nuveikti krikščionis, jaunas krikščionis. Nuolat sukasi juodos mintys : « Ne, neik ten, nedaryk to… » O kai jaunas žmogus rodo iniciatyvą, jam sakoma : « Būk atsargus… ar visi su tuo sutinka? » Mes taip rūpinamės gauti visų sutikimą, kad nuspaudžiam visus įmanomus stabdžius. Vienas šventasis yra uždavęs klausimą : « Ar šventumas – tai, su kuo visi sutinka ? » Ne ! Jau sakėme, kad šventumas – tai deginantis troškimas. Nepasiduokim šiandienos pagundai siekti visų sutikimo. Jei šventumą reikėtų tvirtinti referendumu, jis tikrai niekada nelaimėtų! Žmonės sakytų, kad šventumas neaktualus mūsų laikmečiui. Kaip neįdomu gimti anti-šventumo amžiuje ! Nes tai tik įrodo, kad meilė tapo drungna. Ir žinome, ką Ąpreiškimo Jonui knyga sako apie drungnuosius : « aš juos išvemsiu »[1]. Ar mūsų amžius nėra drungnumo amžius ? Nuostabus išradimų amžius, nepaprastas technikos amžius, bet taip pat amžius, kai protas tarnauja tik technikai ir išradimams, o ne meilei.

Štai kodėl be galo svarbu yra prisiminti, kad krikščioniškas gyvenimas yra pirmiausiai tikėjimo, vilties – troškimo, ir meilės gyvenimas.  Ir kad tikėjimas ir viltis yra dėl meilės, ir tam, kad padėtų meilei apimti visą mūsų širdį.

Tėvas Marie-Dominique Philippe, o.p.

+

Krikščioniškame gyvenime trokštame gyventi Kristaus artumu, Tėvo artumu, Dievo artumu ; tačiau kiek iš mūsų šiandien gali gyventi šiuo artumu ? Štai kodėl neturime pamiršti, kad Dievo artumas yra apreikštas vienaip ar kitaip, ir kad dažnai nepastebime vieno svarbaus dalyko Biblijoje : ženklų, kurie neleidžia užmigti, kurie verčia nuolat budėti ir už jų įžvelgti asmenį, paliekantį šiuos ženklus – Jėzų, Tėvą.

Šie ženklai paliečia mūsų jusles, charizmos taip pat paliečia mūsų jusles. Kam to reikia ?

Mums be galo sunku atrasti tikėjimo realizmą. Mums be galo sunku atrasti, kad krikščionio tikėjimas apima visą mūsų būtį ; ne tik sielą, bet ir jausmingumą, kūną. Dievas apima visa mumyse, nes tiek mūsų kūnas, tiek siela, nors ir skirtingai, bet ateina iš Dievo. Mūsų sielą Dievas kuria tiesiogiai ; mūsų kūnas priklauso Dievui, nes Dievas juo naudojasi giminės pratęsimui. Kūne nešiojamės « atavizmus », giminei būdingus bruožus, kuriuos Dievas gerbia ir kuriais naudojasi. Dievui to nereikia, bet jis tuo puikiai naudojasi, ir mums tai yra ženklai. Bruožai, kuriuos paveldėjome iš senelio, močiutės, tėvo ar motinos, kurie mums tokie artimi savo jutimiškumu, savo vaizduote ir nuo kurių priklausome. Tačiau daug giliau, nei ši priklausomybė nuo tėvų, yra radikali mūsų sielos priklausomybė nuo Dievo, kuri taip pat yra mūsų autonomijos priežastis. Priklausomybė nuo Dievo mus išlaisvina – nuostabus dalykas. Labai svarbu tai suprasti. Radikali priklausomybė nuo Dievo yra mūsų autonomijos ir laisvės šaltinis. Šio slėpinio didumą atrandame per tikėjimą, viltį ir meilę.

Tėvas Marie-Dominique Philippe, o.p.

+

2 – 2013 m. liepos 14 d. meditacija

Kanos vestuvės (Jono 2)

Pažvelkime atidžiai į šios puotos reikšmę. Nuostabus Jėzaus artumas, nuostabus intymumas. Jėzus dalyvauja Kanos vestuvėse ne tik todėl, kad yra pakviestas, bet ir tam, kad pirmą kartą per šį šeimynišką gestą mums atskleistų savo kaip Išganytojo artumą ; per gestą, kuris visa perkeičia, įneša daug šviesos, daug vidinės šilumos.

Jėzus peverčia vynu didžiulį kiekį vandens, ir naujasis vynas yra geresnis nei pirmasis : kokybė šiuo atveju atitinka kiekybę…  Graikams šis kokybės ir kiekybės atitikimas yra kažkas nuostabaus,  nes paprastai turime rinktis viena arba kita. Kanoje nuostabu tai, kad kokybė susivienija su kiekybe. Evangelija tai pabrėžia, kad suprastumėme, jog krikščionio gyvenime kokybė ir kiekybė turi visada eiti drauge. Tai įmanoma tik dėl to, kad įsikiša Dievas ; žmogus negali jų suvienyti, reikia rinktis vieną iš dviejų. Taigi esame arba kokybės, arba kiekybės žmonės. Kiek įmanoma, stenkimės būti kokybiški krikščionys ! Krikščionio gyvenime, ne taip, kaip Senojoje Sandoroje, kokybė visada turi imti viršų. Kokia turėtų būti mūsų veiklos, mūsų poelgių kokybė? Ji turi vesti į meilę. Būtent meilė suteikia mūsų veiklai kokybinį atspalvį ; meilės dėka visa tampa intensyvu ir spalvota. Visas skirtumas tame, ar ką nors darome su meile, ar be jos.

+

Jėzus mums apsireiškia per gailestingumo ir meilės gestus, ir tame yra visas Šventojo Jono evangelijos grožis.  Susitikdamas su kiekvienu žmogumi, susitikdamas su savo tauta, Jėzus visą save atiduoda. Tai priešinga diletantizmui. Jėzus turi įvykdyti Tėvo  jam patikėtą misiją, jis nori ją įvykdyti iki galo, ir taip mums parodyti, kad jis yra Tėvo mylimasis Sūnus, nešantis savo širdyje visus Tėvo troškimus. Jėzus mums apreiškia Tėvą. Visa, ką daro Jėzus, jis daro paklusdamas Tėvui,  vedamas Tėvo meilės. Ir per šiuos Kristaus gestus, per mylimojo Sūnaus ir Kunigo misiją, mums atskleidžiamas Tėvo gailestingumas žmonijai. Tai apreikšta Evangelijoje. Senojoje Sandoroje mus mokė Tėvo tarnai, jie mums rodė Dievą valdovą, Dievą Kūrėją. Naujoji Sandora – tai Tėvas, siunčiantis savo mylimąjį Sūnų ir taip mums atsiskleidžiantis unikaliu, pilnu meilės būdu. Tai nepaprasta : Tėvas apsireiškia per Mylimąjį Sūnų. Tėvas mums parodo, ką nori įvykdyti per Sūnų, kad mes būtume pilni jo meilės, jo gailestingumo, jo atleidimo.

Tėvas Marie-Dominique Philippe, o.p.

+

3- 2013 m. liepos 21 dienos meditacija

Eucharistija yra viso mūsų krikščioniškojo gyvenimo pamatas, nes per ją Jėzus mums dovanoja savo širdį, sužeistą ir mūsų meilės trokštančią širdį. Jėzus gali dovanoti save tik tada, kai mes trokštame jo meilės ir nekantraujame priimti viską, ką jis duoda (…)

Šv. Jono evangelijos 6 skyriuje Jėzus apreiškia, kad jis yra tikroji duona, Tėvo duona, dovanojama mums kaip meilės testamentas.  Tėvas mums duoda taip pat ir vyną, Kristaus kraują, kuris yra perviršio dovana. Duona ir vynas dovanojami kartu, o ne po vieną. Jėzus šias dvi neatskiriamas dovanas suvienijo Paskutinės vakarienės metu.  Kol apie jas kalbėjo pranašiškai (Kanoje ir po duonos padauginimo), Jėzus kalbėjo apie kiekvieną iš jų atskirai, kad geriau suprastume pranašystę.

Tai leidžia suprasti, kad gyvenime mums būtinai reikia Jėzaus gailestingumo, ir kad jo didžiausias gailestingumas ant Kryžiaus, kraujas, išsiliejęs iš pervertos širdies, yra perviršis. Meilė atsiduoda dovanotume ir perviršyje. Štai kodėl yra ir kraujo dovana: kad galėtume priimti meilės slėpinį dovanotume ir perviršyje. Vyno perviršis ir duonos būtinybė rodo, kas būdinga meilei. Meilė – ir pats būtiniausias dalykas gyvenime, ir pats didžiausias perteklius; o meilėje perteklius yra pats būtiniausias dalykas. Dieviška meilė yra ir būtinybė, ir perteklius, dovanaĩ. […]

Ką Jėzus bedarytų, jis visa daro nuostabiai. Šiame duonos padauginime kiekviena smulkmena yra svarbi, nes Jėzus pranašiškai kalba apie Eucharistiją. Kai einate priimti komuniją, nešatės tik savo gerą valią. Bažnyčioje renkamos aukos neturi nieko bendra su Eucharistija. Jėzus evangelijoje neprašė mokinių rinkti aukas; jis dovanoja sakramentą neatlyginamai. Taip turėtų būti visada. […] Kai pirmą kartą ėjote į Mišias, jums paaiškino, kad bus renkamos aukos, bet niekas nesakė: « Tai svarbiausia ». Kai pirmą kartą atėjome į Mišias, mama, tėvas arba geras kunigas mums sakė, kad tai didis slėpinys… Jėzus norėjo, kad šis slėpinys būtų visiškai neatlyginamas. Nė vienas iš mūsų nėra vertas dalyvauti Mišiose. Mišios – be galo paprastas gestas. Todėl Jėzus ir naudojasi paprastais dalykais. Jei jis būtų naudojąsis labai retu, brangiu maistu, šis paaukotas maistas būtų svarbiausias dalykas. Ne, Jėzus nori pasiaukoti slaptoje, paprasčiausiu įmanomu būdu, kad mes suprastumėme, kas yra šis neatlyginamumas, visiškas neatlyginamumas.

Duonos padauginimas yra pasirengimas Eucharistijai, jos tolima pranašystė. Tai neatlyginama, ir todėl berniukas, atiduodantis savo duoną ir žuvis, tai daro su džiaugsmu ir taip dalyvauja šioje dovanoje. Tai kažkas didaus.

Tėvas  Marie-Dominique Philippe, o.p.


[1] Pal. Apr 3, 16: « Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos ».

Publicités